Darbostogos užsienio šalyse nepaprastai išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Leidimas dirbti nuotoliniu būdu iš pasirinktos užsienio šalies gali būti puiki darbuotojų motyvavimo priemonė, tačiau prieš priimant sprendimą suteikti tokią galimybę savo darbuotojams rekomenduojame įsivertinti galimas rizikas.

Pagrindinė rizika darbdaviui – atsiradusi prievolė užsienio šalyje mokėti gyventojo pajamų mokestį, soc. draudimo įmokas ar pelno mokestį.

Šios rizikos yra visiškai neapibrėžtos tais atvejais, kai Lietuva nėra pasirašiusi dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties (DAIS) su ta šalimi, į kurią išvykstama (aktualių DAIS sąrašas pateikiamas čia). Kitaip tariant, nesant tarptautinio susitarimo, užsienio šalis gali tokį asmenį ir/ar darbdavį apmokestinti pagal jos vidinius teisės aktus, neatsižvelgiant į tai, kad mokesčiai jau buvo sumokėti Lietuvoje ir čia jų susigrąžinti nepavyks.

Tačiau jeigu Lietuva yra pasirašiusi DAIS su šalimi, į kurią išvykstama, tai įneša daugiau aiškumo dėl gyventojo pajamų ir pelno mokesčių taikymo.

Gyventojo pajamų mokestis gali būti mokamas tik Lietuvoje, jeigu:

• Tarp Lietuvos ir darbostogų šalies yra pasirašyta DAIS;
• Darbuotojas toje šalyje praleidžia mažiau nei 183 dienas per metus ir nėra tos šalies rezidentas mokesčių tikslais;
• Lietuvos įmonė darbostogų šalyje neturi filialo ar nuolatinės buveinės.

Pelno mokestis gali būti mokamas tik Lietuvoje, jei to darbuotojo veikla darbostogų šalyje nesukuria nuolatinės buveinės. Kriterijų kiekviena valstybė gali turėti specifinių, tačiau bendru atveju žemiau įvardintus kriterijus atitinkanti veikla neturėtų būti laikoma sukurianti nuolatinės buveinės:

• Darbostogos trunka ribotą laiką, pvz. mažiau nei 6 mėnesius;
• Darbostogose neatliekama visa ar dalis verslo veiklos, pvz. ten yra tik vienas darbuotojas, kuris atsakingas už siaurą sritį;
• Darbostogų metu darbuotojas nesudarinėja toje šalyje sutarčių įmonės vardu (t.y. jis nėra priklausomas agentas).

Socialinis draudimas, deja, nėra aptariamas DAIS ir kiekviena valstybė nustato savo taisykles, kada fiziškai toje šalyje esantiems darbuotojams reikia pradėti mokėti soc. draudimo įmokas toje šalyje. Keliaujant tarp Europos Ekonominės Erdvės valstybių yra galimybė iš Lietuvos Sodros gauti A1 pažymėjimą ir jį turint soc. draudimo įmokas ir darbdavys toliau gali skaičiuoti ir mokėti Lietuvoje. Praktikoje, deja, A1 pažymėjimo gavimas, kai asmuo išvyksta asmeniniais tikslais (t.y. nėra siunčiamas darbdavio) yra itin sudėtingas. Pažymos neturint darbdaviui ir/ar darbuotojui kyla rizika, jog dėl to, kad faktinė Jono darbo vieta yra užsienio šalyje, tos šalies institucijos gali reikalauti registruotis ir mokėti soc. draudimo įmokas. Procedūra priklauso nuo konkrečios šalies taisyklių. Taigi, socialinio draudimo rizikos darbostogų atveju yra labiausiai neapibrėžtos ir, teoriškai, gali atsirasti jau nuo pirmosios darbo užsienio šalyje dienos.

Praktinis pavyzdys

Klientas klausia: mūsų HR specialistas Jonas norėtų trims mėnesiams išvykti į Tenerifę ir dirbti nuotoliniu būdu iš ten. Norėtume suteikti tokią galimybę, tik ar tai neturės mokestinių pasekmių?

• GPM: rizikų nekyla, jokių papildomų veiksmų nereikia ir GPM nuo Jono atlygio darbdavys toliau išskaičiuoja ir perveda į Lietuvos biudžetą. Tik reikėtų užtikrinti, kad Jonas Tenerifėje tikrai nedirbs ilgiau nei 183 d. per metus, o Lietuvos darbdavys Ispanijoje neturi filialo ar nuolatinės buveinės.
• Soc. draudimas: rizikos kyla Ispanijoje. Siekiant jų išvengti, Jonui reikėtų iš Lietuvos Sodros gauti A1 pažymėjimą, tačiau praktikoje asmeninių kelionių atveju pažymėjimas išduodamas retai. Pažymos neturint darbdaviui ir/ar Jonui kyla rizika, jog dėl to, kad faktinė Jono darbo vieta yra Tenerifėje, Ispanijos institucijos gali reikalauti registruotis ir mokėti soc. draudimo įmokas Ispanijoje. Be abejo, ši rizika yra tuo mažesnė, kuo trumpesnis užsienio šalyje praleistas laikas, tad trijų mėnesių kelionės atveju rizikos Ispanijoje yra labiau teorinės, nei praktinės.
• Pelno mokestis: rizikų nekyla, nes trijų mėnesių trukmės HR specialisto veikla Tenerifėje nesukuria ten nuolatinės buveinės.

Taigi, kokią darbostogų praktiką dažniausiai taiko Lietuvos darbdaviai? Variantų yra įvairių:

❌ Nulinė rizikos tolerancija: nuotolinis darbas iš kitų valstybių draudžiamas.

⌛️ Balanso paieškos: nuotolinis darbas iš užsienio leidžiamas tik iš anksto suderinus ir taikant apribojimus, pvz. <60 dienų per metus, tik ES valstybės ir pan. Praktikoje įmonės dažniausiai renkasi tokį kompromisinį variantą.

🍸 Visiška laisvė: darbuotojai yra laisvi pasirinkti kur ir kiek dirbti. Tokiems darbdaviams rekomenduojame bent jau numatyti saugiklius, kas (darbuotojas ar darbdavys) turės padengti mokesčius užsienio šalyje, jei tokie atrastų.

Pastaba: šiame straipsnyje pateikiama apibendrinta informacija tik apie dažniausiai pasitaikančias situacijas, ji nėra pilna ir neapima visų galimų scenarijų ar sprendimo būdų. Tai nėra patarimas mokesčių klausimais. Kiekvieno kliento atvejis yra unikalus ir prieš priimant sprendimą, rekomenduojame išanalizuoti visas reikšmingas aplinkybes bei pasitarti su savo mokesčių konsultantu.